turėjau tokią nesveiką savaitę su skautais. tiek patirties, tiek jausmų, tiek nerealių žmonių, tiek minčių, tiek išgyvenimų. garbanius, kuris vis dar traukia, tik nebe ta prasme. bent jau tiek spėjau suprasti. 

jau trys dienos, kaip stovykla pasibaigė, bet aš vis dar jaučiuosi pervargusi. tiek emociškai, tiek fiziškai. nors dar vakar buvau pakylėta, viską sugebėjo sugadinti du žmonės. vienas mažvaikis, su savo užsispyrimais. kita irgi, nesirūpinanti nė trupučio. o atrodo tokia draugė buvo. gniužulas gerklėj per juos abu, nebenoriu į jokią Prancūziją, kurios taip laukiau. belieka tik tikėtis, kad neknis visko.

"tu tokia pasikeitus grįžai po stovyklos. net akyse matosi ta patirtis, kurią įgavai. dabar neleisk kažkokiam pietiniui gadint tau nuotaikos. nenusipelnė jie."

ačiū, sesut! buvai ir būsi visada.

nice to meet you

i adore her

too fragile

jausmas, lyg skęsčiau. ir bjauriausia tai, kad nieko neįvyko. aš kaip visada per daug tikiuosi iš žmonių, per daug įsisvaigstu ir prisigalvoju. i'm too fragile. per lengvai pasiduodu. viena diena, tiksliau vienas pokalbis ir aš jau nebesuprantu, ką jaučiu. jis paprasčiausiai žaidžia, tą suvokiau nuo pat pradžių. nesu, kaip jo kitos. tokia išvaizdi, liekna, ar drąsi. kodėl aš taip pasiduodu? turbūt dėl to, kad beviltiškai noriu žmogaus, kuris paimtų už rankos, apkabintų ir pabučiuotų į kaktą ar tiesiog žiūrėtų į mane ir matytų kiaurai. iš vienos pusės jis atrodo toks romantikas, pats taip sakė, tačiau iš kitos, žinau, kad jis player'is. nieko nebuvo ir nieko nebus, kad ir ką jis mąstytų ar kiek čiešintų. aš tik žaidimas, laikina veikla, ir ne pati tą išsigalvojau. tik šiandien kažkaip nenorėjau nieko matyti. bet taip visada, viena diena ir poto aš atsigaunu. kątik pagalvojau, kad prieš porą mėnesių tik ir norėjau naujo susidomėjimo objekto, kad galėčiau užmiršti garbanių, su kuriuo išvis nebuvo nieko įmanoma. bet kodėl atsirado toks? toks, iš kurio negaliu nieko tikėtis? kuriam, ko gero, aš nė kiek neįdomi? eh, life's not fair. i'll have my prince one day.

nežinau kas buvo, bet iškart palengvėjo viską parašius. dabar jau šypsausi, nors ir žinau, kad niekas nepaskaitys šito mano post'o :> ir atsiprašau, ponas internete, už minčių kratinį.

xx

visada visiems sakiau: nemoku ir nepatinka man rašyti; koks tikslas išsilieti lapui popieriaus ar visam internetiniam pasauliui; neturiu įkvėpimo; and stuff like that. šiandien pajutau, kad vis dėlto noriu. supratau, kad turiu minčių, kurių neišsakysiu draugams, kurių kartais pasigendu arba sugalvoju neturinti. žinau, kad jie yra. tiksliau JOS yra. kartais galbūt kažkur toli, kaip žvaigždės danguj, bet net nakčiai praėjus ir saulei patekėjus žinau, kad egzistuoja. iki tobulumo man baisiai toli, esu bjauri ir savimi nepatenkinta. nejaukiai jaučiuosi tarp naujų žmonių, nors mėgstu pažintis. laikui bėgant, jei užteks menkos kantrybės, atsiskleisiu ir čia.


xx